 |
|
|
 |
||
 |
 |
tingiai prasidėjęs sekmadienis. truputis mėtų arbatos, šokoladinis saldainis ir apsiniaukęs dangus. kaip galima nemylėti tokios dienos? galiu neplauti galvos, lindėti savo kambaryje ir mėgautis… kuo? vienatve, šokoladu ir The Doors muzika…
nuo rytojaus žadu mokytis. gal ir nuo šio vakaro. toks nuosprendis. o dabar sekamadienis :). namie, kur šilta ir gera.
kartais tenka išeiti ir užtrenkti duris. norisi, jog kas nors sulaikytų už rankos ir žvilgsniu paprašytų sugrįžti. norisi, bet ne visada tai įvyksta.
išėjau. niekas nelaikė įsitvėręs už rankos. juk kažkokiais impulsais ir bangom to nepadarysi. suprantama.
o dabar grįžtu. nežinau, kodėl. gal dėl to, kad klevo lapai taip gražiai paraudę, o gal tiesiog pasiilgau vakarų, kai nieko nereikia daryti. žiūrėsim, kaip bus ir kas vyks.
gal sugrįžti paskatino ir 3 puodeliai kakavos per dieną bei Mergaičio priminimas. ai, nesigilinam…
Rodyk draugams
„Ši knyga gimė iš beprotybės“ – skelbia romano „Šventumas“ nugarėlė. Buvo įdomu patikrinti, kiek ši knygą yra beprotiška ir kaip patobulėjo jaunasis rašytojas Vilis Normanas. Knygą „surijau“ per porą dienų (šiaip knygas skaitau savaitėm) ir likau patenkinta praleistu laiku.
Visų pirma beprotiška pavadinčiau idėją pasirinkti ne tik pagrindinio veikėjo statusą, bet ir vis vyraujančius religinius motyvus. O kur dar visai šalia tvyranti meilė… šiuolaikiniame pasaulyje religiniai nesutarimai, ginčai yra labai stiprūs. Man nuo mažens patardavo viešai į svarstymus, kas yra Dievas, iš kur jis kilo, kuo tikėti , nesivelti. O čia vos ne visa knyga paskirta tam.
Šalia tikėjimo klausimų rašytojas nagrinėja mūsų vartotojiškoje visuomenėje bepasimirštančius amžinuosius klausimus: kas yra gyvenimo prasmė, kas yra gėris, pasiaukojimas, tikėjimas, ar yra Dievas ir kitus. Tai svarbu ir į gyvenimą žengiančiam jaunam, ir jau patirties turinčiam žmogui. Šie svarstymai žmogaus neapleidžia iki mirties. Norinčius lengvo skaitalo besideginant paplūdimyje, tokios rimtos mintys ir pasvarstymai gali ir nuvilti.
Pats rašytojas pabrėžia, kad tai nėra knyga apie religiją, nors iš pirmo žvilgsnio galima taip pamanyti. Daugybėje pastraipų kalbama apie Dievą, bet tai tik apvalkalas. Iš tiesų romane svarbiau veikėjų žlugę ar sužlugdyti likimai, jų pastangos atsitiesti, surasti tikslą, dėl kurio verta gyventi. Veikėjai balansuoja tarp gėrio ir blogio, tarp beprotybės ir blaivaus proto.
Romane nepamirštas ir siužetas. Aišku tai nėra trileris,. Kur kiekviename puslapyje kas nors ką nors nužudo. Rašytojo veikėjų lūpomis perteikti pamąstymai keičiami dialogais. Tik va jie yra gana silpni, statiški ir nenatūralūs. Kai kur veikėjų charakteriai per daug pabrėžti arba iš viso neišryškinti. Nors, kita vertus, skaitytojams paliekama laisvė įsivaizduoti ir pabūti kūrėjais.
Vilio Normano polinkis į slėpiningumą, nutylėjimą ir skaitytojo klaidinimą išliko ir „Šventume“: paslaptingi veikėjų ryšiai, pagrindinio herojaus mįslinga gyvenimo istorija ir net pati romano pabaiga. „Tiesa slypi kažkur anapus“ – kaip sako pats rašytojas.
o šįryt jau radau braškių, raudonų ir šiltų, išnokusių TIKROJE saulėje… sveika, vasara ;)
norėjau papasakoti ne apie tai, kad dedasi mano darže, o kaip aš praleidau savaitgalį. nes buvo tiesiog puikiai.
buvau “Atspindžiuose”, folkloro ir, kaip rengėjai dar įvardino, postfolkloro festivalyje. ne tik kaip žiūrovė, bet ir kaip dalyvė. jau net trečias rimtas koncertas su “Goštauta”. nors ne dainuoju, o tik cypčioju, bet vis tiek be galo nuostabu prisiliesti prie dainos. nors skauda nusvilusius pečius, niežti sukąstas uodų rankas ir kojas, o vieną naktį miegojau ant žemės ir gana šaltai, bet šeštadienis ir penktadienis buvo nuostabūs.
į Varėną važiavau VDU autobusu su dar keliom goštautietėm. kelionė neprailgo, nes ne tik gerą pašnekovę turėjau, bet ir prisižiūrėjau nuostabių vaizdų pro langą…
atvažiavom jau koncertuo prasidėjus, bet atrodo nieko svarbaus nepraleidom. kaip visada žmonių buvo nedaug, nors susidomėjimas tikrai nemažas buvo. po to truputį pasišokau, bet sunkiai kol kas man… mažai aš tų šokių moku, bet vis po keletą pabandau. o ir kaip nešokančią mažai kas poron norėjo imti. bet šokti trypti smagu, be galo smagu… tik šoko folkloristai, mažai vietinių “pasirašė”, išsibėgiojo. kas nustebibo, tai grupelė čigonų, sėdėjusių ant suoliukų ir mus stebėjusių. norėjo panos išsikviesti šokiui čigoniukus, bet nedrįso… įdomu, kokia jų reąkcija būtų buvus?
o vakare nuvažiavom į Margionių kaimą, į klojimo teatrą, kur turėjom nakvot. asla, ant scenos tradicinio kaimo kambario vaizdas (stalas, suolai, kuparas), o užkulisiuose radom net karstą… po to pavakarojom pas ponią Onutę prie laužo, pavalgėm, padainavom… miegot nuėjom jau po pirmos, kol išsikikenom, kol išsidūkom. miegoti aišku buvo ne taip pat, kaip minkštoje lovoje. sušąlau, bet pasimokaiu, kad be vilnonių kopjinių irgi niekur nevažiuosiu…
rytas prasidėjo išlindus į lauką susišildyt ir nosį apsiprausus šaltu šulinio vandenėliu. po to žirnių košė, virta ant laužo ir ponios Onutės ekskursija po kaimą, Bobos daržo šaltinis, kurio vanduo pildo norus, senučiukė močiutė su dalgiu (o mūsų berniukai jai padėjo nusišienaut), pasakojimai ir negirdėti daykai. kelio smėlis tarpo kojų pirštu toks karštas, kad net degina. po to koncertas margioniškiam, atėjusi ta pati senučiukė mūsų pasiklausyt ir jos padėka. pietūs miške prie ežero ir mūsų koncertas… viskas lyg filme vis dar sukasi mano akyse. ir dar labiau sustiprino mano norą dalyvaut va tokioj veikloj.
o dabar einu ruoštis paskutiniam koliokviumui. galbūt nuo antradienio jau prasidės atostogos…
Rodyk draugams
kažkas mažom pėdelėm perbėga per veidą… dar kartą. taip, tai mano pareigos jausmas. ant stalo, po stalu ir prie stalo JO pilna. ir vis primena apie save. o aš kaip nesava vaikštau iš kampo į kampą ir vis nenoriu patikėt, kad REIKIA.
groja Reamon. aš visą sekmadienį nieko neveikiu. ir dar truputį nekenčiu savęs už tai. fui.
rytoj prasideda paskutinė savaitė pirmojo kurso. taip greitai… noriu atostogų, kai galvos nekvaršins tas pareigos jausmas kažką daryt, kažką mokytis.
šiandien pietums buvo blynai su šaldytom braškėm. o aš jau noriu šviežių. bet dar tik žiedai, greitai nebus…
o drugeliai (MĖLYNI) vis dar skraido aplink. ir kas man gali padėt?
Rodyk draugamsman labai įdomu, ar aš ką nors šiandien parašysiu. norėjau,. bet kaip visada minčių pritrūkau.
o šiandien buvo Vilnius, Žalianamis ir senamiestis. daugiatautė minia ant akmenim grįsų gatvelių, katedros aikštės “skeiterai”, mitologija, ilgaplaukiai berniukai ir dar kažkas, ko žodžiai neapibūdina.
o vakare girti forsai apie stotį, čeburėkus šlamščiantys žmogėnai, mikriukas namo ir Kaniava su Baltoku kolonėlėse. realybė.
bet aš namų pasiilgstu, savo Kauno. pavargčiau gyventi TEN, nes TEN tirpsti margoje minioje ir būni viena iš daugelio. o ČIA jaučiuosi kitokia, ko ir siekiu, greičiausiai.
graži vasaros diena. šeštadienis ir laikas, lekiantis šuoliais, kai gera.
neturiu nė vienos nuotraukos, nes pamiršau fotoaparatą…
Kauno miesto dienos 2006, VDU Teologijos fakulteto sodelis, lietus ir nuostabios dainos.
Winampas pradėjo groti Ovidijaus dainą ir prisiminimai užplūdo…
vis dar širdyje gyvas balsas ir gitarų skambėjimas, gamtos išdaigos ir širdį virpinančios dainos.
Rodyk draugamsnet du mano pažįstami ilgaplaukiai berniukai per paskutines keletą dienų tapo trumpaplaukiais. labai negerai. turbūt per smegenis prasisuko pavasarinis vėjas niekadėjas…
Rodyk draugams