Ežiukai

ir net nežinau nuo ko pradėti… nuo šypsenos visiems, ar nuo eilinių įvykių. va čia ta diena, kai pajutau savyje žmogų, o ne kažkokį gyvūną (pelę, varlę, žuvį ar dar ką). žmogų, kuris turi emocijas, kuris gali drąsiai jas reikšti ir gauti iš kitų. buvo labai labai gera…

o viskas buvo va kaip :). visų pirma su drauge ėjom į teatrą (nykokai jis atrodo viduryje savaitės :( ). ir aktoriai kazkokie apsnūdę… o va labai linksma buvo, kad į spektaklį atėjo visas būrys kareivukų, po to rikiavosi jie foje, po to jau lauke. šaunu, kad valstybė va tokiais dalykais pasirūpina - kareivių kultūrinimu ;). nepakabinom nei vieno, nors žadėjom… :P.

o žiūrėjom “10 indėniukų”, pastatytą pagal Agatos Kristi romaną. pagrojo nervais, pašaudė… o aš visai kitos pabaigos tikėjaus… ir žudiko tikėjausi kito. bet ir tam yra detektyvai, kad nustebintų. nepatiko, kad scenoje aktoriai laaaabai daug rūko ir viskas skendėjo dūmuose. aišku - tai spektaklis ne vaikam, o suaugusiems. bet buvo ir daųg jaunimo… žodžiu, čia jų reikalas… bet ir juokingų detalių buvo, tiesiog komiškų situacijų… ai, toks geresnis nei vidutinis spektaklis…

o po to su drauge už parankės (kurios muzikinis skonis skiriasi labai nuo manojo) patraukėm į “Fortą”, kur turėjo dainuoti mano vadovas… maniau, kad bus dainuojamoji poezija, bet pasirodo gavosi rocko vakarelis, kur buvo padainuotos visi mylimiausi ir populiariausi kūrinukai bei keletas autorinių dainų. kaip ir varžybos buvo tarp dainininkų, tai turbūt net nereikia sakyt, kas laimėjo ;). o dainuoja jis labai gražiai, nuo širdies… nors sakė, kad dainuoti nemoka mums per seminarą…

prisišokau, prisidųkau, nors vietos buvo mažai, plius aš su sijonėliu pasipuošus atėjau… bet buvo fun, nes buvo krūva žmonių, su kuriais miela būti…

o dar vienas berniukas iš seminaro padainavo dainą, kurią sukūrė per seminarą… lėta, gal kai kam ir liūdna, bet labai gerai apibūdina viską, ką mes ten patyrėm…

ir vis tik aš be galo laiminga, kad nuėjau į tą prezentaciją,. kad užsikabinau, kad sutikau bergalybę mielų žmogeliukų, kad jie mane išmokė, kaip gera būt savim… kartu su jais atradau daug dalykų, kurių manaiu, jog neturiu…. ir manau, kad vaikams stengsiuosi suteikti kuo daugiau, kad prisimintų mano šypseną :) ir stiprų apkabinimą bei neralų laiką kartu…

mano siela dainuoja…

ech… pasibaigė tai, kas nenorėjau, kad baigtųsi. kai jau buvo einama gera linkme, buvo viskas nutraukta. bet tas ėjimas davė daug naudos… labai daug, kad net pasijautau kitokia:). buvo ir gera, ir neramu, ir pikta, ir šaunu, ir net buvau kelis kartus pasimetus… bet aš BUVAU. iš tiesų net nežinau, ar aš apskritai noriu kažką darbar šią minutę pasakoti. nes tiek visko daug, ypač jausmų ir minčių… ir kažkaip sau noriu pasilikti. be to dar gerai nesuvirškinau visko…

buvo minčių ir viską metus bėgti pamiegoti ir apskritai užbaigti… nes atsidūriau tarp kitokių žmonių, tarp kitokio bendravimo. susirinko neeilinės asmenybės, tarp kurių jaučiausi truputį nejaukiai. bet tik iš pradžių. pasirodė, kad tai labai mieli žmonės, visada pasirengę padėti, nematyti tavo smulkių klaidelių ir tiesiog apkabinti, kai reikia.

mums buvo pateikta begalybė informacijos plius didžiulis krūvis… bet aš išlaikiau ir norėčiau pakartoti, bet po kokios savaitės. na, bus dar 1 seminaras plius renginuko oragnizavimas… dar papildoma psichologės paskaita.

iš tiesų džiaugiuosi, kad su pora žmonių suradau kontaktą, kad sužinojau apie save daug naujo, suvokiau silpnąsias savo puses, kurias reikia tobulinti.

taip pat gavau didžiulę bendravimo pamoką.

mūsų diena prasidėdavo mankšta, po to sekdavo įvairios paskaitos, kurias vesdavo mūsų vadovai, bet dažniau - svečiai. taip pat daug žaisdavom įvairių psicholginių žaidimų, kurie būdavo susiję su būsima situacija stovykloje. nebuvo beveik laisvų minučių…

kažkodėl man įsiminė pora valandų šokių, kurie praskaidrino nuotaiką po žaidimo ir psichologinės atakos… taip pat patiko paskutinis šeimos vakaras… nors kažkaip negerai buvo, jaučiau, kad daug nepadariau…. ir visi kiti suprato, kad nebuvau savimi iki galo. gal… nors šiaip jie tiesūs, nes aš vis dar ieškau savęs….

ir jaučiu stimulą, kad reikia keistis ar bent šiek tiek užslėpti tas savybes, kurios krinta visiem į akis. bet labai gera, kai keletas žmonių pamato tai, kas atsargiai prasiveržia. gera…

ir … problema, kurią turiu išspręsti greitai, kuri apspręs tolimesnį bendravimą su žmogum, kurį laikau tikra drauge ir kuris mane vis dar stebina atsiskleisdamas. ta draugė, kuri nusitempė mane į prezentaciją, norėtų būti pamainoj kartu. plius ta pamaina yra su vaikais iš vaikų namais (tai problemiški vaikai…). o aš abejoju, ar gera idėja susipykti su drauge dėl kokio niekniekio, nes ten emocijos bus pasiekę maximuma. be to nesijaučiu stipri dirbti su būtent tokiais vaikais. bet - mes gana gerai jaučiam viena kitą ir tai galbūt padėtų dirbti komandoj (į vieną šeimą nežinau, ar verta jungtis —> ten vaikai gyvena grupem - šeimom su 3 “tėveliais”). nors iš kitos pusės aš noriu juos pažinti ir padėti turėti superinę vasarą… bet nepasitikiu savo jėgom… anot kitų esu nedrąsi, kukli ir net baili (taip, aš bijau įžeisti žmogų…). bet man tokia manija keistis, po trupučiuką keistios… o vadovė seminaro nėra susižavėjusi idėja važiuoti kartu su drauge. ji perspėjo, kad išvažiuoti galima ir tapus priešais. o aš manau - kad geriau pažinti žmogų, gal net sutvirtinti draugystę. bet tie problemiški vaikai mane labai neramina… taip ir plėšausi…

nuostabus kūrinys. galėčiau į jį žiūrėti ir žiūrėti…. tobula….

(Klimt - The Kiss)

Rodyk draugams

temos: Impressions | Komentarai (21)

Operos Fantomas

2006-02-17

pomapstiškas anonsas, žadamas puikus reginys. susiviliojau… tikrai nuostabu, geriausia, kad viskas buvo orginalo kalba.

trapus, lengvas jausmas - meilė, meilė muzikai, meilė gražiajai Kristinai… kvailystės ir tas pamišimas… ir viskas iš meilės. kažkodėl Fantomas man sukėlė didelį gailestį. nors jis ir “blogiukas” buvo…

o kur dar nuostani muzika. uzdega. galvoje vis dar skamba melodija…

na, einu miegot, norėčiau kada sutikti tokį žmogų, kuris taip mane mylėtų… labanakt :*

Rodyk draugams

temos: Impressions | Komentarai (15)