Ežiukai

truputis Kaniavos. truputis nuovargio. gražus nakties laikas. viena.

pavasaris per galvą važiuoja. kvailioju, skrajoju ir apskritai į kitą pasaulį mano siela išvykus. aš irgi noriu su ja, bet man reikia būt čia…

vakariniai sms'ai jam jau gulint lovoj. diskutavimas apie tikrai rimtus dalykus. o aš jau buvau pasiilgus tokiu vakariniu susipypsėjimų. bet kad temos gana skaudžios buvo. velnias, aš taip nenorėjau. bet vaidinti atsibodo.

“siela kyla kaire koja”

nekenčiu apsipirkinėjimo. nes gražūs drabužiai man netinka. tada labai nekenčiu savo kūno… ai, dzin. vis dar yra drabužių “ant manęs” ir tai yra gerai :).

žalios ir oranžinės atvirutės. žaviai nustebusios šypsenos… už gėrį gera gaut atgal gėrį. ir stebinti žmones.

“aš tik ieškau kitos gatvės pusės”

o noriu aš lėkti. pamiršti savo problmes ir pakilti į dangų. pasijusti lengva kaip plunksna ir pasijusti besvore. gal sapne…. o aš turbūt bijočiau tokio aukšto aukščio. nes nuo mažumės bijau net ant kėdės užlipti. cha :)

nežinau, kaip viską suspėt, kaip suspėt gyventi, mokytis, miegot, tinkėti. vaikelis realybę suvokė. kad per daug tinginiauja taip pat. :)

o aš nekenčiu sušlapti kojų ant asfalto telkšančiose balose. nesugeria ten… o iš žemės vanduo pagamina pliurzę, kuri dar nemalonesnė. negegerai lietus toks. o praeitą šeštadienį lijo su saule. smulkiais lašiukais, kurie priverčia šypsotis. ir laisvės alėja tada atrodė tokia žavi, alsuojanti gyvybe. norėčiau…

einu į lovą jau. nors nesinori miegot. širdį abejonę nešuosi. nes nežinau, ar gerai darau… ar gerai apskritai padariau… abejonę dėl ateities.

bet aš laiminga. jaučiu, kad jau siela mano pabudo iš žiemos miego…

labos nakties naktibaldošiam :). vaikai, nedarykit taip namie, nes po to ryte sunku atsikelti.

reikia parašyt… nors akis jau lipina miegas ir šiaip turėčiau jau seniai lovoj būt. bandžiau kažką namų darbų padaryt… palikau rytojaus langams. kaip nors…

labai tikiuosi rytoj atsikelti laiku… labos nakties :)

o susikaupė toks savaitinis laikas parašyti… nes vis nerasdavau laiko. o jo ir neieškojau… bet dabar aš jo turiu net per daug… o rytoj graušiuosi, kad jo neišnaudojau, kaip reikia.

ir dar gailėsiuosi dėl saldainių, kuriuos valgau… aš tai žinau.

net nežinau, ką pasakyti… išaušo šeštadienis, toks tingus… tik labai jau su nerimu kėliausi. žinojau, kad riekia mokytis, žinojau, kad turiu padaryti labai daug, kad reikia, labai reikia. bet jaučiuosi išsekusi, išsunkta ir jau nebėra jėjgų užbaigti to, ką pradėjau… man taip dažnai būna - pradžioje dirbu kaip pašėlus, o po to jėgos po truputį senka, senka ir visai išsenka… ir pačiu netinkamiausiu momentu. kada reikikia labai susikaupti ir kada reikia stengtis… čia viena iš mano blogybių, didelė blogybė…

nerimauju, ar man pavyks įvykdyti planą, ar man pasiseks sau įtikti. o aš sau esu labai reikli, ypač mokslų srityje…

nepadėjo net kavos puodukas su cinamonu… mintys klajoja kitur, sunku susikaupti, muzika erzina, tyla dar labiau… akys nuo knygos šokinėja į visas puses…

bet aš žinau, kad mano galva netuščia, kad moku kažką, juk nebimbinėju per paskaitas. bet vis tiek kažkas graužia. turbūt čia pasidaviau masinei mokymosi psichozei…

bet tik viena gerai - pirmadienį pasibaigia anatomija, bus tik rudenį vėl… bet aš pasiilgsiu prozektoriumo, seno suplyšusio vadovėlio ir organų “stiklainiuose”… įsijungiau po ilgos pertraukos “Deftones”, brolis labai juos klauso… labai primena iš jo kambario sklindančius garsus… kol kas gerai, kol kas nuotaika bando atsirasti…

vakar pasidaviau savo moteriškam ir šiaip žmogiškam troškimui pirkti.. aišku už viską mokėjo mama, bet ai… pikta, kai parduotubėj išsimatuoji begalybę drabužių ir visi netinka, kai su jais atrodau tragiškai. tada sau prisiekiu “kažką daryti”… bet nedarau :). šlamščiu saldainius ir tiek… sėdžiu per dienų dienas ir nepasijudinu… net dažniau pradėjau mikriuku važinėti, kuris arčiau namų paleidžia… tingiu eiti nuo atobuso. apskritai man jau porą savaičių reikia eiti pas kirpėją kažką daryti su plaukais, o aš vis tam nerandu laiko…apsileidau, nors niekada nepersistengdavau.

ne, savęs negalima graužti, reikia ne tik mąstyti, bet ir daryti, reikia …

gerai, nemanau, kad verta čia man toliau skleisti juodą splavą aplink, kai lauke taip gražu… o mano burnoj braškių skonio saldainis, prisimenu vasrą, prisimenu saulę ir didžiules prisirpusias uogas… mmmm… laukiu, o kol laukiu, reikia ką nors naudingo nuveikti…

o man kartais labai įdomu, ką veiksių ateityje. ne, ne vasarą (aš jos neplanuoju kažkodėl). bet planuoju, ką veiksiu po 10 metų, ne gal geriau po 15. kaip save įsivaizduoju? sterilioje aplinkoje, kur kvepia dezinfekcijos priemonėm ir šiokia tokia švara. taip, tai ligoninė. blogiausiu atveju - poliklinika. stalas, spinta su kabykla, kur kabo baltas chalatas arba paltas. seselė šalia, arba kompiuteris greičiau…

lentynoje medicininės knygos, mano visokie sertifikatai iš seminarų, diplomai… švaru ir tylu… idiliška beveik… pacientai, kurie manęs laukia ir aš jiem galiu padėti. malonūs kolegos, nekalti juokučiai ir šypsenos.

o kur tai bus? kokioj valstybej? gal ir ne Lietuvoj, nes kažkaip norisi šiuo metu išvažiuoti pasaulio pamatyt. jei patiks, vargiai, ar norėsiu grįžti…

po darbo grįžtu į nedidelį jaukų butuką kažkur centre, bet moderniame name. mano namučiai visška priešingybė mano darbo kabinetui - sterilų minimalizmą keičia meniška netvarka ir daugybė mielų smulkmenų, mano ir draugų pieštų paveikslų gausybė, kartais neskoningi smulkmenų deriniai. taip pat lentyna medicininėm knygom.

nusiavus batus po dryžuotom kojinėm apmautom kojom pajuntu minkštą kilimą ir pirmiausia įjungiu muziką, po to įsispiriu į šlepetes, paglostau katę (nors žinau, kaip nehigieniška laikyti namie gyvūnus, bet…) ir nueinu į virtuvę jos pašerti.

po to gaminu vakarienę jaukioje virtuvėje ir dainuoju kartu su iš centro sklindančių daininku balsais. namo grįžta Jis, mes vakarieniaujam, aptariam dienos įvykius, juokiamės… o ką po vakarienės veikiam, nepasakosiu ;)

svajonės, tik svajonės… ar realu turėti tokį gyvenimą? ar realu visą šią svajonę perkelti į realybę? laikas tik parodys, kaip bus iš tikrųjų, ar sugebėsiu viską įgyvendint, ar užteks jėgų…

dabar tureciau miegoti… bet as nemiegu, sedziu ir mastau… na gal tik spoksau i kompo ekrana ir megaujuosi muzika…

paskutine tokia naktis… kita nakti miegosiu jau tikiuosi… o rytoj bandysiu gerai uzbaigti atostogas. juk paskutine diena. viskas prabego kaip kelios akimirkos…

guodziau vaikina, kuri paliko mergina. jis labai sugniuzes vakar nakti buvo… ir bekalbedama su juo as nutariau, kad as bijau isimyleti. bijau pasitiketi. nes kazkas mano pasamoneje suformavo, kad vos ne visi priesingos lyties atstovai… gal kad jie mane skaudina net nebudami mano vaikinai…

o palikta bijau buti, net myleti be atsako paniskai bijau… ir kiekviena vaikina palydziu “ne tau, mielojo, ne tau”. o kai uzsimezga kas nors, ar bent jau vos vos prasideda, as negailestingai nutraukiu… nezinia, kodel. gal is tos baimes, kad kazkada viskas pasibaigs.

kazkodel galvoju, kad gyvenime rasiu ta zmogu, su kuriuo ta gyvenima ir nugyvensiu, nereikes trankytis ir ieskotis. keista mintis… taip gyvenime juk retai buna. o dabar is vis nepasitaiko.

as ne tokia, kuri nori viska isbandyti, kol rasiu ta vieninteli. manau, kad jei jausmas nera per daug stiprus, tai ir neverta pradeti… sunku bus manau gyventi su manim… nors as tikrai zinau, ko noriu.

kazkada grupioke, kuri eina per vaikinus, pasake, kad niekaip neranda to tobulojo, kurio jai reikia. o kam draugauti, po to skirtis su tuo, kur jau is anksto aisku, kad nera tobulas. ir klaida kuria ji daro, mano manymu - prasideda su kursiokais… ne, su artimais aplinkos zmonem negalima taip… o po to kaip koridoriuj prasilenkti ar dalyvauti renginiuose? tiesa, musu labai daug, bet vis tiek daznai keliai susikerta. as negaleciau vaiksciot tais paciais karidoriais ir sleptis…o jei su grupioku prasidet - tai sakes…

o kiek buvo mano klasioku poreliu, tai tik 1 ar 2 gyvuoja… ir kokiu 5-6… na, jauni buvom, kai ka naujas gyvenimas sugadino… o dar kita taisykle mano gyvenime - palikti ar palike pazistamas vaikinai - draudziama. kad ir koks mielas jis butu, vis delto negalima…

bet kai gyvenima suvarzai taisyklem, tai lieki galiausiai viena…

na, tuoj vasaris - meiles menesis… izangele i pavasarinius “morcius”… visi tik porom porom… o buvo toks metas, kai as vienintele is grupes buvau be poros, ir dabar taip yra… o kai kas jau spejo pakeisti po 2-3 partnerius… kvailas optimistes protelis sako, kad rasiu “ta vieninteli” ir kad tai bus verciau uz ta kitu partneriu kaitaliojima. kam save apgaudineti, jei gali kada nors buti laimingas visam laikui?

as jau sau nusibodau, kad tiek mastau apie meile… bet man turbut to reikai… o norejau pasakyti, kad as jos tiesiog bijau… o va koks irasas gavosi… ne, man reikia eiti miegoti su savo mintim ;)

o cia patikes veidas… tos tamsios akys, tamsus plaukai. ech…

sedejau prie kompo gal pusvalandi ir masciau, ar verta rasyti… juk nieko neturiu pasakyti, galva tuscia…

pasakoti ivykius? ne, as to nenoriu… nieko tokio ypatingo neivyko. vakar ir siandien bendravau su draugem. nors jos abi turi vienodus vardus, bet tokios skirtingos… bet kazkodel abi druages mano… tik viena is ju pasake man, kad kitai truksta nuosirdumo. as jo ir neiskau pas ja… tiesiog patinka klausytis istoriju apie jos grazu gyvenima… toki nuostabu, kai nieko atrodo trukti negali… papuosalu dezute luzta nuo prabangios buzuterijos, kosmetika barngiausia, gauna, tai ko uzsinori…. bet ji nera iki galo laiminga… gal per daug turi… o va kita drauge, jos bendravarde, neturi nieko beveik. tik tai, ka savo prakaitu uzdirba. o ji irgi matosi nera laiminga. kompleksai pas abi vienodi… ne, man nepatinka apkalbineti zmones… bet paskutiniu metu aptariam bendrus pazistamus….

isimylejau Placebo… taip netycia;). klausau ju dainu ir taip gera… vis atrandu kazka naujo.

dabar visai noreciau su kuo nors padiskutuoti apie ka nors. bet miega visi… ijungta vos ne visos bendravimo priemones, bet nieko nera online, kas galetu… o gal ir baisu kazkam atsiverti…

manau, kad siandien deretu nueiti miegoti pries pirma, nors visai nenoriu… kazkaip naktim pripratau gyventi… naktim mastyti. ne, diena ne tas… ta sviesa trikdo, blasko ir siaip nakti ramiau…

keista nuotaika… lyg kazkas manyje virtu… smekstelejo mintis, kas butu, jei isiverciau i lupa auskara? galeciau jau ir rytoj… bet kokia bus aplinkiniu reakcija? zinau, kad tevam nepatiks, destytojam taip pat… yra tokiu konservatyviu seniu, kuriem tai atrodo beprotybe, saves zalojimas. is tiesu, tai nera sveika… bet grazu, baisiai grazu… bet as bijau… o kaip atrodys gydytoja su auskaru lupoje? ar matet kada tokia? zinau, kad po 2-3 metu vis tiek issiversiu… nes neleis padetis :D. cha… padetis… ir kodel mes turim perzengti save noredami pritapti? kodel turim butinai laikytis normu, jei norim islikti? ne, as nenoriu maistauti… na, kursioke viena turi auskara antakyje, o kita, is kito srauto - lupoje. ir nieko… manau, kad ia liks tik svajone….

ne, as gal jau esiu miegoti… nors toks uzsidegimas atejo padaryti keleta atsilenkimu;). kazkaip su drauge daug kalbejom apie pilvo presa, tai prisiminiau savo lasinukus…

na, vis tiek baigiu savo irasa… labos nakties, kas dar nemiegat:)

kartais as pagalvoju, kad keliu sau per didelius reikalvimus. kad siekiu to, kas ne mano jegom. gyvenu lyg ir ne savo gyvenima…

noriu meiles tokios, kokios esu neverta. net elementariai pazymiu, kuriuos gaunu daznai nesijauciu verta… sakysit as per daug save sumenkinu? gali buti… bet va sitas ir mane kankina. tiesiog po truputi grauzia is vidaus.

as neverta draugystes, neverta pasitikejimo… nes uzsidarau savyje, sedziu viena ir tai man patinka…

salta visur…. aplinkui salta… o susildyti gali turbut didesne meile sau… tik ji man belieka. nes kiti, as tikrai zinau, manes tokios nemyles…

kaip as nemegstu tokiu pesimizmo akimirku, kai nenoriu is namu kojos kelti, kai noriu susisukti i kamuoliuka ir uzsikloti galva antklode… nekenciu to juodo salto po truputi apimancio mane…. ne, juoda nera liudesio spalva… juoda - apmastymu spalva, ir dar skausmo…

gal cia kalta mano prasta savijauta, kai persalimas kabinasi… o gal siaip nuo sedejimo namie taip man…. bet ir rytoj turesiu sedeti namie, nors tureciau eiti i konsultacija. velniop… apsimesiu, kad man i ja nereikia…

as net neverta to atsakomybes jausmo, kuris mane kankina…. kuris liepia itraukti pilva, susisukuoti, pasidazyti ir “prisiklijavus” sypsena isieti i zmones. gal ka prarasiu ten nenuejus….

ne, man salta… ir nosis uzgulta ir baisiai as siandien saves nekenciu… nekenciu minciu, poelgiu, to nesugebejimo susikaupti…. as niekur neisiu.

as nemoku buti laiminga… tiesiog nebemoku… kazkada mokejau ir buvau… o dabar noriu per daug… ir tas skaudziausia, kad as is saves reikalauju per daug ir automatiskai paleidziu is ranku laime…

pasvajokim… ka reikia padaryti, kad buciau laiminga? pakeisti isvaizda? ne, nemanau… juk liksiu tokia pati… pakeisti save, savo poziuri? ne, to nepavyks. nebudama savimi, as nebusiu laiminga. greiciausiai man riekia zmogaus, kuri padaryciau laiminga, reikia kazkam atiduoti dalele saves ir matyti laimingas akis, laikyti Jo siltas rankas ir tiesiog tyleti…

kol kas nera Jo, nera laimingu akiu, nera siltu ranku. tik vienuma… nera kam parasyti sms ir aplinketi labanakt, nera su kuo praleisti savaitgalio ar siaip kokio vakaro…

citata is filmo “Nusivylusios seimininkes”: “zmogus sukurtas daugeliui dalyku, bet tik ne vienatvei”

bet as va privalau turbut susitaikyti, kad esu sukurta likti viena… bent jau sia ziema, o gal ir pavasari… reikia kazka daryti, nes tokie priepuoliai gali nesunkiai pribaigti tuos savim pasitikejimo likucius….

o dabar girdziu isteriska juoka, jauciu pasaipu zvilgsni… nieka juk nerupi savim nepasitikincio, kompleksuoto padaro paistalai…

as zinau, kad didziausia mano problema - saves nuvertinimas… as ta zinau, bet man nuo to ne kiek ne geriau… zinojimas nera visagalis, zinojimas kartias zudo… idomu, ar yra koks gydymo budas nuo tokio savivertes trukumo?

didelis kriuzas kakavos

lastele, branduoliai, endoplazmin is tinklas, G-baltymas, polimeraze, mitoze, ribosoma

varvanti nosis

salancios kojos ir rankos

treciadieni egzaminas, is kurio turiu gauti 10

ilgesys

noriu vasaros ir silumos, noriu zalios spalvos lauke

ne, tai ne liudnas irasas… tik as pavargau nuo salcio, nuo salcio placiaja prasme

ir kakava jau nebesildo, nes ne tokios silumos man reikia

as privalau gerai islaikyti egza, todel einu mokytis…

sedejimas namie prie gero nepriveda…

sedejimas prie kompo - tuo labiau….